Apie gyvenimą renkant metalą

44

Koks tai gyvenimas, kai tavo pagrindinis užsiėmimas – metalo supirkimas ir rinkimas? Kokios vyrauja tendencijos tokiame versle, ar sunku, ar lengva taip dirbti? Klausiame Broniaus, kuris visą savo gyvenimą pragyveno rinkdamas metalo laužą ir ieškodamas, kur būtų galimas geresnis laužo supirkimas.

metalo supirkimasBroniau, kodėl ėmėtės tokio verslo, juk tai prasidėjo labai seniai. Ar prisimenate?

Gyvenau prastoje šeimoje, kur jau vaikams reikėdavo dirbti. Kai esi vaikas, nelabai gali iš ko rinktis. Kadangi tai įprotis iš 19 amžiaus, išnaudoti vaikus kaip ekonominį vienetą, tačiau įstatymai jau 21 – o beveik, tai buvo daug neatitikimų. Vaikui liepia dirbti, bet jis negali niekur įsidarbinti, nes vaikai nelabai yra įdarbinami. Tad belieka dirbti tokius darbelius, kur niekas nežiūri, kiek tau metų. Gali rinkti butelius, gali eiti padėti ūkininkui, gali kažką panašaus daryti. Na, o metalo supirkimas jau yra darbas, kuriam net ir reikia šiokių tokių įgūdžių. Turi mokėti ieškoti metalo, turi žinoti, kaip jį rinkti. Aš pradėjau šitą darbą dirbti du vyresniu broliu, nes jis jau buvo labiau patyręs, geriau žinojo daugumą dalykų, kur aš buvau dar visai tik naujokas. Man visai patiko toks darbas, jis man pasirodė gana smagus, nes nereikia stovėti ar būti vienoje vietoje, gali daug visur judėti, vaikščioti. Kaip vaikui tai svarbu.

Ir kaip vykdavo tas darbas? Kur jūs gaudavote to metalo, kai metalo supirkimas Kaune būdavo?

Tuo metu mes gyvenome ne Kaune, buvo toks kaimas, kuriame gyvenome. Todėl buvo reikalingas kitur metalo supirkimas. Mazeikiai ir jų apylinkės buvo tos vietos, kur mes dirbdavome. Nevaikščiodavome pėsčiomis, stengdavomės važiuoti dviračiais, kurių būklė prilygo tam pačiam laužui, kurį surinkdavome. Vasarą daugiausiai galėdavome pasipelnyti. Nes kai labai šilta, tai žmonės mėgsta susitvarkyti savo garažus, sandėlius, arba persikraustyti. Jie tada ištempia net patys viską ant kiemo, matai jau iš toli, kad metalas tavęs laukia. Tai imdavome tokius didelius karučius ir dirbdavome, veždavomės. Paskui buvo taip, kad susidėjome su dar vyresniais, jau su suaugusiais, kuriems irgi rūpėjo metalo supirkimas ir isvezimas. Mes dirbdavome tada lengviau, nes jie turėjo automobilį, jie viską veždavo, ir mus nuveždavo, ir metalus. Tai daug lengviau. Bet, aišku, kadangi jie patys visą tą tvarką darė, tai ir pinigų pasiimdavo daugiausiai. Dėl to gal kartais ir toks net kaip nesąžiningumas buvo iš jų pusės. Kita vertus, čia jau tokiu atveju yra kažkas tokio kaip koks verslas. Kai turi verslą, tai jau ir stengiesi, kad viskas gerai susiskaičiuotų, o darbuotojams juk neatiduoti viso pelno, ir tikrai nesidalini visko su jais lygiomis dalimis.

O kaip sekasi dabar?

Dabar aš pats esu tas, kuris dirba šioje srityje jau gana profesionaliai. Vaikystės uždarbiavimai vėliau virto ateities verslu. Tai man aktualus metalo supirkimas Vilniuje, tik čia būna visada mažiau tų liekanų. Visgi daug kas gyvena mikro rajonuose, ir net neturi tų kažkokių garažų, kuriuose ką nors tokio laikytų. Bet, aišku, visada gali eiti aplink miestą. Pilna kaimų, kuriuose tikrai gali susirinkti tą dozę, kurios tau reikia. Be to, man rūpi ir metalo supirkimas Klaipedoje, nes čia taip pat darau savo darbus ir toliau. Taigi, jeigu žinote, kam kažkur nereikia metalo, galite kreiptis į mane, arba aš galiu pats kreiptis į tuos žmones, ir mes viską sutvarkysime.