Kas yra endokrinologas, gal net nebūčiau ilgai sužinojusi, jeigu nebūtų tekę gulėti klinikoje, kur buvo atliekami įvairūs tyrimai. Buvau dar tik 12 metų, kai mama nusprendė, kad man būtina pasitikrinti dėl cukrinio diabeto. Priežastys, kodėl buvo įtarinėjama ši liga, buvo mamos geras medicininis išsilavinimas bei pomėgis diagnozuoti įvairias ligas pagal kelis simptomus, na ir tai, kad tuo metu mūsų pusseserė susirgo cukriniu diabetu.

Simptomai

Ne vien tik endokrinologas Vilniuje tyrė mano būklę, buvo ir kitų gydytojų bei jų atliekamų tyrimų. Taip buvo todėl, kad turėjau keletą simptomų, kurie kėlė klausimus, diskusijas, ir nebuvo iš tikro aišku, kokia liga aš sergu. O gal nesergu, gal dėl visko kalta beprasidedanti paauglystė ir hormonų pokyčiai organizme? Kaip ten bebūtų, bet mintis vykti gydytis į klinikas manęs negąsdino, atrodė visai racionali ir protinga, tik šiek tiek bijojau atsidurti tarp kitų vaikų, kai prieš tai nebuvau palikusi niekada namų. Tačiau ir mūsų šeimos gydytojas bei endokrinologas rekomendavo vykti į kliniką.

Simptomai, dėl kurių teko kreiptis, buvo sutrikęs skysčių pasisavinimas. Aš labai norėdavau gerti naktimis, prieš naktį, ir eidavau į tualetą kokius 5 kartus per naktį. Tai vertė nerimauti, taip sakė ir endokrinologas geras Vilniuje, kad toks dalykas iš tiesų kartais reiškia šią ligą, cukrinį diabetą. Kita vertus, galėjo būti ir kas nors kitas. Ir kaip tik būtent todėl ir teko išsamiai pasitikrinti sveikatą.

Klinikos

Kai patekau į klinikas, endokrinologas tapo mano nuolatiniu gydytoju. Tačiau visgi tame endokrinologiniame skyriuje gulėjo ir daugiau merginų, ne visos dėl cukrinio diabeto. Kiek prisimenu, mūsų endokrinologas Vilniuje buvo atsakingas ir už tyrimus, diagnostiką, ir už gydymą. Pas mus gulėjo dvi merginos, kurioms buvo keičiama insulino rūšis. Ir dabar neprisimenu, kas tai tiksliai yra, ir kuo jos skiriasi. Tačiau nustebino tokie maži aparačiukai pirštui pradurti. Ir iš tiesų kiekvieną dieną po penkis – dešimt kartų merginos turėdavo tikrinti sau kraują, durdamos į pirštą. Tas tyrimas iš pradžių man kėlė kažkokį silpnumą, labai bijodavau kraujo. Paskui pripratau ir net ir pati panorau tokį turėti ir kaip kokia bebaimė, stebinanti aplink esančius žmones, durti sau į pirštą adatą bei susiskaičiuoti savo kraujo saldumą. Kaip ten bebūtų, man tokie tyrimai taip pat kartais būdavo atliekami, tik ne taip dažnai. Taip pat man nebuvo draudžiama valgyti kažkokių saldumynų. Aš maniau, kad gulėdama klinikoje dėl įtariamo cukrinio diabeto, tikriausiai turėsiu, kaip ir tos merginos, atsisakyti bet kokių angliavandenių. Tada dar nežinojau to pavadinimo, ir galvodavau, kad kalba eina tiesiog apie saldžius patiekalus. Buvau ištikima saldumynų gerbėja ir tikrai nejaučiau didelio potraukio pamiršti tuos skanius dalykus, kuriais visada save nudžiugindavau.

Dar pas mus gulėjo mergina su skydliaukės sutrikimais. Kaip suprantu endokrinologas, tai tas gydytojas, kurio tyrimų sritis būtent ir yra hormonų, skydliaukės veikla. Pas mus su sutrikusia skydliauke gulėjusi Rita buvo iš tiesų nelaminga. Ji buvo labai stora, ir aš nesupratau, ar dėl to, kad labai mėgsta skanų maistą, ar tikrai dėl to, kad skydliaukės veikla tiesiog lemia kitokį medžiagų pasisavinimą. Su ja pavykdavo sutarti gana gerai, tačiau būdavo šiek tiek gaila, kai endokrinologas geras Vilniuje kviesdavo visus į pasimatymų kambarį. Mes jį taip praminėme, iš tiesų ten šiaip visi žaisti susitikdavo, žiūrėti televizoriaus, visi bendraudavo, o Ritai turbūt būdavo gėda dėl savo svorio, todėl ji dažnai net nepasirodydavo.