Ką radome sekcijų viršuje

Sekcijos lietuviškosNeretas kultūros ir visuomenės tyrinėtojas pastebės, kad, ypač vyresniosios kartos namuose, sekcijos lietuviškos bus prikauptos tikrų „lobių“. Daugybė senų nereikalingų daiktų dažniausiai amžiams įstringa sekcijų viršuje. Ypač tada, kai sekcijos yra labai aukštos, o viršutiniai skyriai pasiekiami tik pasidėjus taburetę ir ant jos pasilypėjus. Taigi, lietuviškos tokios mados, manoma, yra susiformavę iš posovietinio palikimo. Sovietmečiu, kai trūko beveik visko, žmonės kiekvieną naudingą ar kada nors galintį pasitarnauti daiktą, kaupė, saugojo, nes nežinojo, kada ateis „juoda diena“. Padarėme eksperimentą – apsilankėme, pas žmones, kurių amžius prasideda nuo 50 metų, ir pažiūrėjome, kokius turtus slepia jų sekcijos lietuviškos. Atkreipėme dėmesį būtent į tas spintos vietas, kurias sunkiausia prieiti: patį viršų arba pačią apačią.

Skudurinė Onutė

Pastebėjome, jog ne vienas vyresnio amžiaus žmogus gali būti pavadintas „skudurine Onute“ vien todėl, kad viršuje, pačioje viršutinėje lentynoje, prikaupta nemažos atsargos skudurėlių. Nežinia kokių, nežinia kam, nežinia iš kokių laikų, sekcijos saugo kažkokiems rūbams skirtus audinius, kartais ir lietuviskos medžiagos, lino, ritinėlius. Taip pat įvairius kaspinus, rankšluosčių medžiagą ir pan. Pas daug ką pavyko surasti ir maišelius su daug skirtingų sagų. Iš tiesų, tekstilės menininkas tikrai galėtų padaryti kokį nors paveikslą iš tų visų sagų. Tačiau ką jos veikia pas paprastus žmones? Kodėl jų tiek daug? Į šį klausimą atsakyti negalėjo net patys savininkai, pripažinę, kad šios sekcijos lietuviškos saugo jau nebe daiktus, o kažkokią baimę – kad viskas dings, kad ateis deficitas, kad reikės kažkaip prasiversti.

Sausi augalai

Dar keistesnis dalykas – tai maišeliai su visokiomis džiovintomis gėlėmis ir augalais. Kodėl kai kurios sekcijos lietuviškos pilnos tokio turto, išvis neaišku. Daugiausiai tokių gėrybių pavyko aptikti pas vyresnio amžiaus moteris. Visos turėjo paaiškinimus, iš kur kokia gėlė paimta, bet pamačius jas netgi pačios išmetė, sakydamos „iš tikro, kam man dabar jų reikia“. Pas daug ką modulines sekcijos saugojo ir džiovintų vaistažolių ryžulėlius: viržius, medetkas, ramunėles, čiobrelius ir kitas. Žinoma, šie augalai jau labai seniai buvo nuskinti ir saugiai padėti į sekcijos lenkiškos viršutinę lentyną. Todėl niekas negalėjo net pasakyti, ar jie apskritai dar turi kokių nors vertingų medžiagų.

Niekam nereikalingos knygos

Pas daug ką, pasirodo, sekcijos lenkiskos, nes viršutinės durelės slėpė lenkiškų, rusiškų knygų lobynus. Kai kur spintų savininkai net pripažino, kad nežino, iš kur tos knygos atsirado, berods, kažkas padovanojo, o kadangi lenkiškai skaityti nemoka – padėjo jas į viršų ir tiek. Pas daugelė sekcijos baldai saugojo ir šiaip įvairias klasikines knygas, pirktas prieš kokia 20 – 30 metų. Dažnai tai būdavo serijos „Drąsiųjų keliai“ ir panašių serijų knygos. Modulines sisteminės sekcijos kaina galėjo būti net mažesnė už tų knygų, kiek daug jų būdavo prikaupta.

Dovanos

Pas ne vieną garbaus amžiaus asmenį teko rasti ir įvairių daiktų, kurie priminė kažkada padovanotus ir dabar nebenaudojamus daiktus. Tai įvairūs seni kavos servizai, taip pat gausa statulėlių, vazelių, keramikinių dėžučių. Apskritai, nemažai apdulkėjusios keramikos. Akivaizdu, kad dovanotam arkliui į dantis žiūrėti Lietuvoje tikrai negalima. Ir, gavus prastą dovaną, ji padedama į amžinai vietą užimsiantį plotelį sekcijos viršuje. Taip kaupiasi daugybė daiktų, kurių niekam nereikia, kurie užima vietą ir kurie primena mums apie kažkokius įpročius, kuriuos lietuviams suformavo sena karinė situacija.